juodkrante

Truputis istorijos

Nerijos atsiradimas

Kuršių nerija - 98 km sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir kuršių marių, kurią daugiau kaip prieš 5000 metų suformavo jūros bangos ir srovės, smėlis ir vėjas. Bėgant amžiams kova tarp jūros, smėlio, vėjo ir miško buvo labai permaininga, smarkiai varginusi čia gyvenusius žmones, tačiau būtent pustomo smėlio ir augmenijos priešprieša ilgainiui suformavo dabartinę Kuršių neriją.

Seniausiuose dokumentuose randamas pavadinimas nerija. Baltų (prūsų) kilmės žodis nerija, reiškiantis nerti, nirti (nerija išnyra iš jūros), yra žinomas nuo VIII amžiaus. Taip buvo vadinama anapus Sambijos pusiasalio tįsanti kita - Aistmarių - nerija. Vėliau, norint pabrėžti pavaldumą ir priklausymą Kuršui (dabartinis Latvijos pajūris), imta ją vadinti Kuršių nerija. Pirmą kartą Kuršių nerija (neria curoniensis) minima 1322 metais.

Neringos vardo atsiradimas

Legenda byloja, kad tais laikais, kai nerijos dar nebuvo, jos vietoje iš vandens kyšojusi tik salų grandinė. Vienoje iš jų gimusi mergaitė, kurią tėvai pavadinę NERINGA. Ji išaugusi į milžinę ir visaip padėdavusi žmonėms, o ypač žvejams. Kartą, kai jūra ištisus metus nenurimusi, žmonės paprašė Neringos apsaugoti juos nuo siautulingų jūros bangų. Ši prisipylusi į prijuostę smėlio ėmė pilti jį tarp salų. Taip ji supylusi pylimą, kuris nuo jūros atskyręs ramų užutekį, kuriame žvejai galėjo, nebijodami jūros bangų , gaudyti žuvį. Iš dėkingumo žmonės tą smėlio pylimą pavadinę milžinės vardu - Neringa.
1961 metais atskiros Kuršių Nerijos gyvenvietės: Juodkrantė, Preila,Pervalka ir Nida sujungtos į vieną administracinį vienetą - Neringos miestą.

Juodkrantė

Viena seniausių nerijos gyvenviečių, jau 1429 metais minima Kryžiuočių ordino laiškuose. Senoji Juodkrantė stovėjo keletą kilometrų šiauriau, arčiau jūros. Iškirtus miškus, slenkančios kopos privertė gyventojus persikelti prie marių. Iš marių tolumos žvelgiant į Juodkrantės sengirę, tarp boluojančių kopų ji atrodydavusi kaip juoduojanti pakrantė - tuo ir paaiškinama vardo kilmė - juodas krantas - Juodkrantė. 1509 metais Juodkrantei suteikta žvejybos privilegija. 1650 m. įsteigta smuklė. 1795 metais pastatyta medinė bažnytėlė, o 1885 - dabartinė raudonų plytų bažnyčia.

Juodkrantės bažnyčia

Prieplauka XXa. pradžioje

Kaimas išaugo atsikėlus smėlio užpustyto Karvaičių kaimo gyventojams. Jie įsikūrė pietinėje Juodkrantės dalyje, kuri ir vadinama Karvaičiais. Nuo XIX amžiaus vidurio Juodkrantę pradėjo lankyti pirmieji poilsiautojai, o XX a.pradžioje ji jau garsėjo kaip europinio lygio kurortas. Poilsiautojai dažniausiai atvykdavo laivais, nes sausumos kelias buvo prastas. Be to, važiuoti buvo galima tik arklių traukiamais vežimais, nes automobilių eismas buvo draudžiamas. Ir šiuo metu Juodkrantė siūlo puikų poilsį ir ramybę.

Šiaurinėje Juodkrantės dalyje įkurtas nedidelis žvejų uostas, vadinamas Gintaro įlanka arba Gintaro uostu. Uostas pradėtas kurti 1862 metais, kai pirklio M.Bekerio ir viešbučio savininko V.Štantyno įkurta firma ,,V.Stantien und M.Becker,, pradėjo eksploatuoti gintaro telkinį mariose. Per tris dešimtmečius buvo iškasta apie 2 500 tonų gintaro. Iš marių iškasta žemė buvo verčiama į pakrantės liūną, marių pakraščiu nutiestas trumpesnis kelias į Klaipėdą. Tai buvo Juodkrantės ,,aukso amžius,, - į kaimelį suplūdo šimtai darbininkų, pastatyti būstai (barakai), dirbtuvės (vadinamoji Juodkrantės kolonija), įvairiems gavybos padargams (žemsemėms, garlaiviams) laikyti įrengtas uostas.